Šiais metais Tytuvėnai mini solidžią sukaktį – 730 metų jubiliejų. Šia proga visus metus organizuojami įvairūs renginiai, o didžiausias jų laukia birželio 5 – 6 dienomis, kuomet vyks ne tik Justino Jaručio, G&G Sindikato ir kitų atlikėjų koncertai, bet ir konferencija, kurioje bus apžvelgta Tytuvėnų krašto istorija nuo pat akmens amžiaus laikų, vakaronė su vaišėmis ir linksmybėmis, sporto varžybos ir kitos veiklos.
Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. Rožynas. A. Valto nuotrauka.
Kokie gi yra tie Tytuvėnai? Jei atvyksite čia ankstyvą rytmetį, kuomet nuo ežerų ir upelio pakilusios rūko juostos apraizgo savo kerais gatveles, prie jų tvarkingai išsidėliojusius namelius ir miestelio širdį – bažnyčią ir vienuolyno pastatus – gali pasirodyti, jog pasiklydote laike. Tytuvėnai – vieta, kurioje praeitis ir dabartis persipina ir papildo viena kitą.
Karai, gaisrai, istorijos vingiuose besikeičiančios didikų pavardės ir paprasti vietos žmonės susipina ir ištirpsta šimtmečiuose, nugrimztančiuose į rūką, kur skaičiumi niekas nesibaigia – apylinkėse kupina senųjų baltų šventviečių, palaidojimų, akmens amžiaus paminklų, tad gija tęsiasi tolyn ir gilyn, siekdama tūkstančius metų į praeitį.
Legenda: pirmasis rašytinis vietovės paminėjimas
Nors Tytuvėnų apylinkes gyvenimui žmonės rinkosi vos pasitraukus ledynui ir atsiradus tam sąlygoms, skaičiuojama, kad Tytuvėnų istorija rašytiniuose šaltiniuose prasideda 1296-aisiais, nuo vieno trumpo paminėjimo. Tiesa, kalbama buvo ne apie miestelio vardą, o apie pilį ar vietovę „Cydar“ (Cidar, Czidar). Šis įvykis siejamas su Vokiečių ordino žygiais į Žemaitiją ir aprašomas Ordino kronikose.
Vietos gyventojai iki šiol spėlioja, kur galėjo būti įsikūrusi toji Cydaro pilis ar įtvirtinimas ir juos dažniausiai sieja su prie Bridvaišio ežero esančiu to paties vardo piliakalniu. Pasakojama, jog jį su ežere esančia sala jungia slaptas povandeninis kelias, kuris buvo naudojamas saugiai pasitraukti reikalui esant. Kai kurie tytuvėniškiai ir šiandien prisiektų, jog tokiu taku jiems yra pavykę nubristi nuo piliakalnio į salą.
Miestą išauginęs vienuolynas
Legendomis nuaustas rūkas ima sklaidytis pasiekus XVI a. 1503 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegijoje minimas Tytuvėnų dvaras, Jo valdytojai buvo garsūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai: Sapiegos, Valavičiai, Radvilos. Dvaras visuomet buvo kultūros židinys, pritraukdavęs šviesiausius protus.
Visgi didžiausias lūžis įvyksta apie 1614 metus, kai tuometiniai miestelio savininkai broliai Valavičiai nusprendė čia steigti vienuolyną ir bažnyčią. Pirmoji medinė bažnytėlė iškyla ant vadinamojo Jurgio kalnelio, o į Tytuvėnus atvyksta broliai bernardinai. Netrukus imta statyti mūrinį ansamblį.
Didelė dalis Tytuvėnų dvasios iki šiol gyvena čia, arkadomis apsupto kiemo tyloje, didingos bažnyčios skliautuose, vienuolių rankomis išmargintose celėse. Vos įžengus į vienuolyno kiemą, apima keistas jausmas – tarsi miesto triukšmas, skuba ir kasdieniai rūpesčiai liktų kažkur labai toli. Storos sienos čia saugo ne tik kultūros paveldo vertybes, jos saugo laiką ir išmintį.
Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis šiandien laikomas vienu gražiausių baroko architektūros perlų Lietuvoje. Šiandien vienuolių čia jau neberasite: jie buvo išvaryti numalšinus 1863 m. sukilimą. Vienuolynas neteko ir gausios savo bibliotekos, kuri buvo išvežta į carinės Rusijos gilumą.
Vietos gyventojai puoselėja ir saugo savo miesto širdį. Vos sutvarkius vienuolyno pastatus, 2012 m. pradžioje, žiemą, juos nuniokojo gaisras: išdegė viena iš vienuolyno salių, nukentėjo ir bažnyčios stogas. Tačiau po kelių metų viskas buvo atstatyta ir vėl pilnai atverta lankytojams.
V. Blistrubytės, B. Buchienės, S. Starkutienės, neįvardinto autoriaus nuotraukos
Ežerų, miškų ir ramybės kraštas
Tytuvėnai neatsiejamai susipynę su juos supančia gamta. Miestelyje galima rasti net tris ežerus: Bridvaišio, Giliaus ir Varlinio. Jie – ilgesnės ežerų grandinės, kurioje yra dar ir Apušio bei Gauštvinio ežerai, dalis. Per Tytuvėnus vingiuoja Tytuvos upelis, ištekantis iš Bridvaišio per mažąjį Tytuvos ežerėlį, vietinių dar vadinamą Cytūvke. Nuostabų kalvotą, pelkėtą, ežeringą kraštovaizdį šiam kraštui dovanojo pasitraukęs ledynas.
Tytuvėnų pušynai – ne tik apdainuoti, aprašyti eilėse, bet ir nuo seno naudoti labai praktiniais tikslais: sveikatinimuisi. Tarpukariu miestelis vasaromis tapdavo kurortu, čia suplaukdavo minios poilsiautojų, kuriems vietiniai žmonės nuomodavo kiekvieną laisvą kambarį ar kampą. Būtų ir oficialiai kurorto statusą gavę, tačiau tam sutrukdė antrasis pasaulinis karas…
Kovų ir suirutės metais Raseinių krašto pušynai buvo kertami, siekiant pastatyti laikiną geležinkelio tiltą per Dubysą vietoje susprogdinto senojo. Stebuklo dėka Tytuvėnų šilas išliko, todėl juo ir šiandien galima pasigrožėti. Bene geriausia tam vieta – E. Damaševičiaus alėja, vaizdingu pušynu vedanti į bene žaliausią Tytuvėnų dalį, miškų ūkio gyvenvietę, kur slypi paslaptingasis Giliaus ežeras.
Tytuvėnai didžiuojasi ir tuo, jog turi miesto statusą – šios teisės jiems suteiktos 1956 m. 2002 m. patvirtintas Tytuvėnų herbas, kurio autorius – dailininkas Arvydas Každailis.
Puiki proga aplankyti Tytuvėnus
730 metų jubiliejų minintys Tytuvėnai šiandien gyvena ne vien praeitimi. Miestelis kviečia į renginius, koncertus, bendruomenės šventes, kultūros iniciatyvas. Čia atvyksta piligrimai, turistai, fotografai, istorijos mėgėjai ir tie, kurie tiesiog ieško ramybės. Į bažnyčios ir vienuolyno ansamblį užsuka nemažai piligrimų. Juk ir Šiluvos šventovė – vos už kelių kilometrų.
Šios vietos istorijos neįmanoma sutalpinti į skaičius, datas ar faktus. Istorija, vietos dvasia apsupa kiekvieną atvykusįjį. Ne veltui dauguma jų prasitaria, kad čia kažkas kitaip, kažkas ką gali tik intuityviai pajusti. Ne vienas užsinori likti ilgiau, o gal ir visam laikui.
Šiais metais Tytuvėnai kviečia švęsti gimtadienį ir primena: kad ir kur bebūtumėte, jei esate kilę iš čia ar kažkada esate buvę Tytuvėnų dalimi – prisiminkite, atvykite. Jei nesate – aplankykite ir susipažinkite. Atvažiuokite bent vienai dienai, išgerkite kavos, pasivaikščiokite po vienuolyno kiemus, pamatykite, kaip vakare virš ežero leidžiasi saulė. Pasinerkite į skaidrų vandenį ir į vietos dvasią.
O jei šiemet keliai į Tytuvėnus dar neatves, miestui galima padovanoti ir mažą, bet labai šiltą dovaną – sveikinimą atvirlaiškyje. Jų laukiame visus metus. Atvirlaiškį iš bet kurios Lietuvos ar pasaulio vietos galite siųsti adresu: Tytuvėnų kultūros centrui, Taikos g. 6, Tytuvėnai, LT-86477.
Tytuvėnų kultūros centro informacija